Atsinaujinantys energijos šaltiniai – tai gamtos ištekliai, kurių atsiradimą ir atsinaujinimą sąlygoja gamtos ar žmogaus sukurti procesai. Tai saulės, vėjo, geoterminė, hidro, biomasės energija. Dauguma jų egzistuoja dėl saulės ir žemės sąveikos: pvz. vėjas pučia, nes skirtingai įkaista žemės paviršius. Augalų istorija netgi naftą bei akmens anglį rodo esant saulės energijos produktu. Deja, nafta ir anglis – neatsinaujinantys, labai teršiantys aplinką ir jau besibaigiantys ištekliai, kuriems iš naujo “pagaminti” prireiktų šimtų milijonų metų ir tam tikrų klimato sąlygų.

Gamta sukūrė žaliuosius augalus, kurie sugeba sugerti ir panaudoti saulės energiją. Augaluose “naudingumo koeficientas” siekia 1,5-3,0% priklausomai nuo geografinės platumos, ir to visiškai pakanka, kad augtų biomasė. Kaip žinia, visas organinis ir neorganinis kuras (nafta, akmens anglis, durpės, kt.) susidarė iš augalų. Naftai ir akmens angliai atsirasti prireikė daug saulės energijos, šilto ir drėgno klimato bei anglies dvideginiu prisotintos atmosferos. Bėda ta, kad šimtus milijonų metų formavęsis kuras baigiamas sudeginti per kelis šimtmečius, ko pasėkoje į atmosferą išleidžiama daugybė tonų anglies dvideginio, - to paties, kuris kadaise buvo sugertas iš atmosferos, praturtinant ją deguonimi, ir saulės energijos poveikyje virto augalu, biomase. Todėl iškastinio kuro deginimas daro pačią didžiausią iš visų žmogaus veiklų įtaką globalios temperatūros didėjimui, klimato kaitai.

Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas prisideda prie klimato kaitos stabilizavimo ir yra viena iš darnios visuomenės plėtros priemonių.